guirė

gùirė sf. (1) Š; I zool. smulki žuvelė – gružas, gramzdas, gružlys, stekė (Gobio fluviatilis): Gùirė yra maža, drūkta, striuba žuvis, po kūliais su vėžiais J. Pati mažiausia upės ar upelio žuvytė, kuri niekad didelė neužauga, vadinasi gùirė Als. Da yr gùirių, tokių žuvelių mažų Pkl. Atnešė ponui du dalyku stambios žuvies, o Vincentui guirelės M.Valanč. Jau dešimt guirelių prigaudžiau Sd. | prk.: Kas ten ne žmogus – guirẽlė, paspausk – ir išlėks dvaselė Brs. ^ Plikas kaip tilvikas ir nuogas kaip guirė Sim.

◊ ant gùirės stovė́ti šykštauti: Nestovėk ant guirės – mokėk, kiek prašo! Nt.